Kraštovaizdis
Elektrėnų kraštas pasižymi daugeliu puikių kraštovaizdžio vertybių - miškais, kalvomis, daugybe vandens telkinių: ežerų, upių, tvenkinių. Tad tinkamų vietų bendrauti su gamta čia apstu. Palyginti nelabai didelėje teritorijoje yra 106 ežerai bei kiti vandens telkiniai, kurių kiekvieno plotas didesnis negu 0,4 hektaro. Vasarą toli nereikia ieškoti tinkamų vietų žmogui, mėgstančiam poilsį gamtoje.
Elektrėnų kraštas įsiterpęs tarp dviejų Lietuvos fizinių geografinių sričių: šiaurės rytinė įeina į Pabaltijo žemumą, centrinė ir pietinė - į paskutiniojo apledėjimo moreninių aukštumų rajoną. Tad nenuostabu, kad teritoriją puošia Nemuno vidurupiui ir Neries žemupiui būdingos plynaukštės, o pietryčiuose - pietų Lietuvos aukštumos. Gražus kraštovaizdis: daug kalvų, daubų, griovų, kurių dėka reljefo polinkio kampai svyruoja nuo 1,5 iki 6 laipsnių. Žemiausios vietos virš jūros lygio yra prie Neries, jos tesiekia 66,7 metrus. Vidutinis reljefo aukštis - ties Vievio ežeru (111,2 m), o aukščiausios pakilumos yra Rusakalnio kaimo vietovėje (217,9 m) ir Nuobariškių kalva, iškilusi 228,7 m.
Miškai užima 29,2 proc. savivaldybės teritorijos. Miškingumas čia kiek mažesnis už visos Lietuvos vidurkį (30,6 proc.) ir gerokai mažesnis, negu Vilniaus apskrities, kur miškai auga net 39 proc. teritorijos plote. Savivaldybės teritorijoje vyrauja spygliuočių miškai. Apie du trečdalius medynų sudaro pušynai, antroje vietoje - minkštieji lapuočiai: beržai, juodalksniai, drebulės ir baltalksniai. Ir tik vos keletą šimtų hektarų užima ąžuolynai ir uosynai. Natūralus, savaime užaugęs miškas užima net 77,5 proc. miško fondo žemės. Beveik pusė esančių miškų priklauso valstybei, kita pusė - privatiems žemių valdytojams. Valstybinius miškus valdo Kaišiadorių miškų urėdija (2 girininkijos) ir Trakų miškų urėdija (8 girininkijos). Pagal naudojimo paskirtį didžiausius plotus užima ūkiniai miškai, antroje vietoje - ekosistemų apsaugos, trečioje - skirti rekreacijai.
Saugomos teritorijos
Nors Elektrėnų savivaldybės teritorijoje nėra daug valstybės saugomų teritorijų, tačiau saugotinų gamtinių kompleksų gana nemažai, kuriais verta pasirūpinti įsteigiant bent vietinius draustinius.
Trakų istorinis nacionalinis parkas (įsteigtas 1991 m.) užima 8164 ha. Didžiausias INP plotas yra Trakų rajono savivaldybėje, tačiau vakarinė dalis, juosianti Daugirdiškių mišką ir jo vaizdingas apylinkes, patenka ir į Elektrėnų savivaldybės teritoriją. Parke randama daug vertingų archeologijos, istorijos ir architektūros vertybių. Apie trečdalį parko teritorijos užima griežtai saugoma zona, kurią sudaro du rezervatai, per dešimt kultūros, kraštovaizdžio ir įvairios paskirties gamtos draustinių. Tai Bražuolės piliakalniai, IX-XII amžių pilkapiai, XIV-XV amžių kapinynai.
Neries regioninis parkas. Neries regioniniame parke saugomi gamtiniai ir kultūriniai draustiniai (piliakalniai ir archeologiniai paminklai). Parkas išsidėstęs savivaldybės šiaurės rytinėje dalyje ir driekiasi abipus Neries krantų, per Elektrėnų ir Vilniaus savivaldybių teritorijas. Biologinės įvairovės išsaugojimui įkurti Bražuolės ir Veprių botaniniai draustiniai, kuriuose tarpsta retos ir nykstančios augalų rūšys, taip pat pietų Lietuvos miškų fragmentai. Itin unikalūs saugomi kraštovaizdžio objektai: Veigeliškių ąžuolas bei „Ąžuolų karalienė“. Nuostabų kraštovaizdį saugo Dūkštų, Velniakampio, Kulio ir Sviliškių kraštovaizdžio draustiniai. Juose plyti garsusis Dūkštų ąžuolynas, daubose - nedideli Velniakampio, Beržiuko, Karalaitės ir Veprių ežerėliai,versme prasideda Saidžių šaltinis. Taip pat, saugotini labai vertingi Aliosios, Čekonės ir Semeniukų gamtiniai kompleksai.
Draustinių savivaldybės teritorijoje nėra daug, tačiau jie pakankamai vertingi ir įdomūs. Vienas iš jų - Strošiūnų kraštovaizdžio draustinis, kurio rytinė dalis patenka į Elektrėnų savivaldybės teritoriją, o centrinė ir vakarinė - į Kaišiadorių. Ši teritorija, kurios plotas 3138 ha, skirta unikalios, labai eroduotos moreninės pakilumos ypač raiškaus kraštovaizdžio saugojimui.
Unikalaus reljefo kraštovaizdis globojamas Pipiriškių geomorfologiniame draustinyje. 519 ha plotas yra puiki vieta savivaldybės gražiausių apylinkių apžvalgai ir pažinčiai su moreninių pakraštinių darinių kompleksu, kuris būdingas tiktai Dzūkų aukštumai. Tai Ilgio ornitologinis draustinis, skirtas vandens telkinių ir pelkėtų vietų unikalios paukščių bendrijos saugojimui. Draustinyje ir jo prieigose apsilanko ar peri daugiau nei 100 paukščių rūšių, tarp kurių yra labai retų ir saugomų ne tik Lietuvoje bet ir Europoje: antys - rudės ir šaukštasnapės, pievinės lingės, juodosios žuvėdros, švygždos, mėlyngurklės, ūsuotosios zylės, ir kt. Kita saugoma teritorija yra Pūstakiemio botaninis savivaldybės draustinis, užimanti mažą, vos 0,7 ha, plotą, ir skirta Lietuvos botaninės retenybės - rudeninio vėlyvio globai. Šalies mastu ypatingai vertingas sraunios ir pelkėtos Bražuolės upės gamtinis kompleksas, kuriame aptiksime natūralias pievas, žemapelkinius biotopus, pelkėtus nendrynus, liūninius paupius ir paežerius. Čia labai didelė floros ir faunos įvairovė. Nemažiau buveinių ir biologinės įvairovės požiūriais turtingi Nestrėvančio ežero pelkėti juodalksnynai ir gretimi šlaitai su sausminėm0is pievomis bei nendriniu pelkėtu apyežeriu. Biologinės įvairovės požiūriu taip pat saugotinas ir Bizduko ežero gamtinis kompleksas, kadangi čia yra puikios buveinės retoms ir saugomoms augalų bei gyvūnų rūšims.
Gyvūnijos apsaugai labai svarbūs Salcieko, Švenčiaus ir Briauno, Aujėdo ir Gilūšio ežerynų gamtinės teritorijos kompleksai, kadangi čia idealios sąlygos gyventi ir veistis gyvūnijai, be to, pakrančių natūraliose pievose ir vandenyje veši įdomios augalijos bendrijos, yra puikios buveinės retiems augalams.
2003 metais savivaldybė parengė "Elektrėnų savivaldybės vertingų nesaugomų gamtinių teritorijų vertinimą Natura 2000 ekologinio tinklo pagrindu" , kuriame įvertinta kokios buveinės, biologinė įvairovė (augalija ir gyvūnija) bei Lietuvos raudonosios knygos rūšys yra Elektrėnų savivaldybės teritorijoje. 2002 - 2003 metais, vertinant savivaldybės gamtines teritorijas ir tyrinėjant biologinę įvairovę aptikta net 252 stuburinių gyvūnų rūšių, tai yra daugiau nei pusės rūšių gyvenančių Lietuvoje. Natura 2000 ekologinio tinklo pavyzdžiai Elektrėnų savivaldybėje yra Kietaviškių žuvininkystės tvenkinys (kūmutė (Bombina bombina), Lentvario g-ja (plačialapių ir mišrūs miškai, pelkiniai miškai, aliuviniai miškai), Semeliškės (dvilapis purvuolis (Liparis loeselii) ir šarmingos žemapelkės).
Dirvožemiai
Dirvožemiai savivaldybės teritorijoje nėra našūs ir derlingi - tai nulėmė vietovės geologinė praeitis ir nevienalytis kraštovaizdis. Tad vystyti žemdirbystės šakas šiame krašte nėra paprasta ir lengva. Kalvose dažniausiai aptinkami žvyro, priemolio ir smėlio mechaninės sudėties dirvožemiai, lygumose vyrauja molingos dirvos. Humusu turtingos ir derlingos dirvos susitelkusios paupiuose, salpose, prie ežerų. Didžiąją dalį sudaro velėniniai jauriniai, silpnai ir vidutiniškai nujaurėję dirvožemiai.
Teritorija, kaip ir visa Lietuva, yra drėgmės pertekliaus geografinėje zonoje. Kritulių per metus iškrenta daugiau (apie 700 mm) nei išgaruoja (540 mm). Iš jų apie 32 proc. vandens nuteka. Beveik pusė dienų per metus būna su krituliais; šiltuoju periodu jų iškrenta dvigubai daugiau nei šaltuoju. Gausūs lietūs dažni vasaros mėnesiais, mažiausiai kritulių iškrenta sniego ir ledo forma sausį ir vasarį. Didžiausias kiekis vandens išgaruoja vegetacijos metu, ir tik trečdalis - žiemą.
Dabartiniame žemėvaizdyje vyrauja dirbama žemė, miškai, vandenys, pelkėtos vietovės ir žmogaus apstatytos teritorijos. Miškai, vandenys, medžiai ir krūmynai, pelkės, pievos ir ganyklos sudaro natūralias ir pusiau natūralias teritorijas, kurios dabar užima net 48,4 proc. savivaldybės ploto, tuo tarpu miestų teritorija užima vos 4,8 proc.
Žemės ūkio naudmenos, kurias sudaro ariama žemė, pievos, ganyklos ir sodai, užima kiek daugiau nei pusę administracinės teritorijos. Palyginus su šalies vidurkiu Elektrėnų krašte yra santykinai daugiau vandenų ir pelkių bei pelkėtų vietų.
Vanduo
Elektrėnų savivaldybė - viena vandeningiausių savivaldybių Lietuvoje. Teritorijoje yra 101 ežeras. Vyrauja negilūs, nedidelio ploto, dažniausiai pelkėtais pakraščiais ir gana dumblingi ežerėliai. Didžiausi ir giliausi - Vievio (294,5 ha), Ilgio (154,2 ha) ir Vaisiečio (89,7 ha) ežerai.
Be natūralių vandens telkinių savivaldybėje gausu žmogaus sukurtų telkinių: Pastrėvio tvenkiniai (87,5 ha) ir Elektrėnų marios (1289,6 ha, 33 metrų gylis, talpa - 93,4 mln. m³). Tvenkinius ir ežerus tarpusavyje jungia griovių, upių ir upelių sistemos. Dėl reljefo ypatumų Elektrėnų krašte jų nėra daug - 21 upelis ir apie 20 tiesių melioracijos kanalų. Upių tinklo tankis - nuo 0,50 iki 0,75 km/km². Vandeningiausios ir srauniausios upės: Strėva, Bražuolė, Žiežmara ir Spengla. Jos priskiriamos pietryčių Lietuvos hidrologinei sričiai, ir plukdo savo vandenis į rytus - Neries baseiną.
Visų upių vanduo priskiriamas vidutinio švarumo (pavasarį, vasarą) ir švaraus (rudenį, žiemą) klasei.
Oficialiai įteisintų maudyklų Elektrėnų savivaldybės teritorijoje nėra. Tačiau Elektrėnų savivaldybės teritorijoje yra 4 neoficialios maudyklos: dvi prie Elektrėnų vandens telkinio, kitos - prie Vievio bei Zelvos ežerų.
Kol kas Elektrėnų savivaldybė pagal maudyklų vandens kokybės monitoringo programą (pagal 2001-11-20 LR Vyriausybės nutarimą Nr. 1380) turėtų įteisinti ir tvarkyti maudyklas, sudaryti regiono maudyklų informacinę sistemą ir maudyklų žemėlapius.identifikuoti maudyklų taršos šaltinius. Žinoma tik dalis taršos šaltinių (pavyzdžiui, Vievyje yra tik dalinis buitinių nuotėkų valymas, nėra lietaus kanalizacijos). Įmonių, kurios išleistų daugiau nei 1 000 m3 per parą teršalų į atvirus vandens telkinius ar gruntą, savivaldybės teritorijoje nėra.
|
