Kovo 27 d. mokytojas ekspertas, rašytojas, muziejininkas Vytautas Mizeras paminėjo 80-ąjį jubiliejų. Jis daug metų vadovavo Elektrėnų 1-ajai mokyklai (Elektrėnų „Ąžuolyno“ pagr. m-kla), įkūrė Literatūros ir meno muziejų, kur eksponuojamos ir skulptoriaus Ipolito Užkurnio medžio skulptūros, D. Palukaitienės sukurti rašytojų bareljefai, išleido 14 knygų ir rašo 15-ąją.

Jubiliatą pasveikino meras Arvydas Vyšniauskas, vyr. specialistė Ramutė Strebeikienė, Elektrėnų viešosios bibliotekos direktorė Genė Dapkevičienė, pavaduotoja Janina Vasilavičienė, „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos direktorė Aldona Skučienė, etnokultūrologė Ona Rasutė Šakienė, Literatūros ir meno muziejaus darbuotojai ir kt. Muziejaus direktorė Jurgita Chmieliauskienė taip pat perskaitė ir Darbėnų gimnazijos, kurioje yra dirbęs, sveikinimą.

Mizeras padėkojo už sveikinimus ir perskaitė naujausią savo novelę.

Akys

Į gatvę žiūri pagyvenusios moters akys: nei liūdnos, nei linksmos...– geros. Ir laukiančios..? Gal sūnaus, grįžtančio iš pavojingos ir tolimos kelionės: pavargusio, alkano, nešuliais ir daiktais lyg medunešio turtais apkibusio dovanomis vaikams, žmonai, žinoma, ir jai, motinai, auginusiai, mokiusiai, jau ne kartą apraudojusiai ir vėl džiaugsmuose godojusiai...– gal per anksti išvirė vakarienę ir dabar atšals? Nieko – pašildys, svarbu, gatvėje sutrinksėtų uždaromos durys, laiptais kiltų jaunas žmogus ir jį sutiktų motinos: „Sugrįžai?“

O gal ji gatvėje regi dukrą, išlipančią iš prabangios mašinos, kurią vairuoja senyvas vyras, kažkada kažkur matytas, jos jaunystės metais jaunimo vadų tarpe drąsias mintis dalinęs, dabar jo mostai lėtesni, užtat ketinimai, taip sako ji, kur kas tikresni, o kas iš jos keliauninko? Nežinia, ar palaido gyvenimo mainas atneštų namams laimę, jei ligi šiolei rimtas darbas ir laukimas buvo vien skurdas ir kančia?

Pats tikriausias mano spėjimas – senelė laukia anūkų, su visu būriu grįžtančių iš mokyklos: gal kokia repeticija ar treniruotė sulaikė? Bet kartais jie visu būriu į tą nelemtą prekybos centrą sugriūva, pasklinda, pasimeta, kiekvienas pomėgių turi, bet ne dažno kišeniai neša, tai sukasi kaip išmanydami, kiti gatvėje ar užkampėlyje dūmus žmonėms į akis pučia, žiūrėk, ir vakaras?

Nelinksmos šeimos dabotojos akys šypteli, kai pagalvoja: „Nejau niekados neišauš diena, kai apie garuojantį stalą susės visa šeima iš penkių ar septynių asmenų kaip būdavo jos vaikystėje...– sugrąžink, dangau, jei dar žmones valdai, laiku namo ir susodink prie vieno stalo..!

Jos akys nulydi mano palinkusią nugarą, gal net mena metus, kai turėjome ir valią?

Vytautas Mizeras